Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacija (toliau – LRATCA) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetą dėl nepaaiškinamų kogeneracinių jėgainių veiksmų, kai vienašališkai yra mažinami priimtų energetinę vertę turinčių atliekų kiekiai iš regioninių atliekų tvarkymo centrų (toliau – RATC).
Kogeneracinės jėgainės pirmenybę teikia privatiems juridiniams asmenims
Pirmumo teisė yra suteikiama privatiems juridiniams asmenims, o komunalinėms atliekoms skiriama kvota tik tai daliai, kurios neužpildo minėtos atliekos. Nors kogeneracinės jėgainės Lietuvoje buvo statomos išskirtinėmis sąlygomis, kad būtų pirmiausia pasirūpinta likutinių po rūšiavimo likusių ir netinkamų toliau panaudoti, bet turinčių energetinę vertę, komunalinių atliekų deginimu, tačiau esama situacija yra visiškai priešinga ir veikia iš esmės laisvos rinkos sąlygomis, kur savivaldybių valdomi RATC yra nepajėgūs konkuruoti su privačiu verslu.
„Šiuo metu yra susidariusi nepateisinama situacija, kai kogeneracinės jėgainės nesuteikia pakankamų priėmimo kvotų komunalinėms atliekoms, kurias deginimui pristato RATC pagal pasitvirtintus planus. Nors atliekų degintojai viešai deklaruoja, kad joms iš RATC gaunamos atliekos prioritetas, tačiau didelėmis apimtimis ir nesudeginto komunalinių atliekų srauto sąskaita degina privačių juridinių asmenų gamybines ir/ar į jas panašias atliekas, už kurias privačios atliekų tvarkymo įmonės moka daugiau. Suprantama žiūrint iš verslo logikos, tačiau nepateisinama vertinant iš viešo intereso pusės, todėl įstatymo leidėjams būtina imtis priemonių. Nėra normalu, kai ir atliekų vežimui deginti iki šiol dar nėra įvestas solidarumo mokestis ir pvz., šiauliečiams atliekų deginimas, įskaitant transportavimo iki jėgainės kaštus, yra gerokai brangesnis, o ir iš Šiaulių regiono gyventojų atliekų gaunama šiluma naudojama tam, kad kauniečiai dar turėtų ir pigesnę šilumą. Problemos akivaizdžios, tačiau jos nesprendžiamos“, – teigia LRATCA prezidentas Žilvinas Šilgalis.
Trūksta atliekų perdirbimo pajėgumų
Valstybė strateginio planavimo dokumentuose iškėlė ambicingą tikslą, viršijantį Europos Sąjungos teisės aktuose suplanuotus tikslus, t. y. „iki 2030 m. sumažinti sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų kiekį, kad jis sudarytų ne daugiau kaip 5 proc. visų susidariusių komunalinių atliekų (pagal svorį).“ Ne ką mažiau ambicingi tikslai numatyti ir atliekų pakartotinio naudojimo paruošimui ir perdirbimui plane, tačiau atliekų perdirbimo pajėgumų Lietuvoje trūksta. Natūraliai kyla klausimas, kaip valstybė planuoja pasiekti užsibrėžtų tikslų, kai atliekų perdirbimui pajėgumų akivaizdžiai trūksta, sąvartynuose šalinti galimybės apribotos ir tai po sąvartyno mokesčio padidinimo yra brangu, o kogeneracinės jėgainės nustato dirbtines kliūtis komunalinių atliekų panaudojimui energijai gauti: tai yra, arba nenustato atliekų priėmimo kvotų RATC arba net ir nebeteikia pasiūlymų skelbiant konkursus.
Didesnė gamintojų ir importuotojų atsakomybė – privaloma
Gamintojų ir importuotojų atsakomybės principas Lietuvoje, deja, daugeliu atveju veikia tik teoriškai, tačiau praktiškai akivaizdžiai per mažai daroma, kad šie perdirbimo pajėgumai būtų plečiami ir atliekos perdirbamos ne formaliai, o realiai. Europos Sąjungos patirtis rodo, kad žiedinės ekonomikos rodikliams pasiekti privaloma didinti gamintojų ir importuotojų atsakomybę bei atliekų perdirbimo kaštus didesne dalimi perkelti verslui, kurie ir išleidžia į rinką šias pakuotes/žaliavas. Tikimąsi, kad Seimo aplinkos apsaugos komitetas, įvertinęs informaciją ir susipažinęs su situacija, gins viešąjį interesą ir nustatys bei teisės aktuose įtvirtins aiškius prioritetus komunalinių atliekų, gaunamų iš Lietuvos gyventojų per regioninius atliekų tvarkymo centrus, sudeginimui.
Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos informacija
